Gimė 1933 m. liepos 3 d. Panevėžyje. Ten pat prabėgo vaikystė, mokyklos metai. Dar mokydamasis Panevėžio berniukų gimnazijoje, “atrado” prof. S. Kolupailos rašinius, daug keliavo ir svajojo apie hidrologiją – tais laikais mažai žinomą mokslą. Svajonėms buvo lemta išsipildyti: 1952 m. baigęs vidurinę mokyklą aukso medaliu, įstojo į Sankt Peterburgo (buv. – Leningrado) Hidrometeorologijos institutą studijuoti sausumos hidrologiją. Studijų metai buvo labai “alkani”, tačiau, antra vertus, jie nešykštėjo tolimų kelionių ir ekspedicijų į Vidurinę Aziją, Altajų, Tolimuosius Rytus. 1957 m. su pagyrimu baigęs institutą, inžinierius hidrologas A. Barisas galėjo pasirinkti mokslininko karjerą, tačiau jį šaukė kalnai, ledynai, sraunios upės. Visa tai rado Kirgizijos hidrometeorologijos tarnybos hidrografinėje partijoje. Jaunajam inžinieriui teko tikslinti Tian Šanio ledynų žemėlapius, matuoti debitus putotose kalnų upėse, skverbtis į tarpeklius, kuriuose gimsta viską savo kelyje niokojantys sėliai. Keliavo dažniausia pėsčiomis, nes malūnsparniai tais laikais hidrologams netalkino, o gauruoti kirgizų arkliukai – bene vienintelė transporto priemonė – tempė ekspedicijos mantą. Sunku buvo ir žmonėms, ir arkliams. Stigo maisto, ir jauniausiam ekspedicijos hidrologui tekdavo ištisas valandas tūnoti priedangoje, tikintis nušauti riebų, bet labai akylą švilpiką. Prisiminęs “kirgizišką” biografijos laikotarpį, A. Barisas juokaudavo, kad švilpikai tais laikais buvo, turbūt, pagrindinis hidrologų maistas, ir tai iškalbingai rodo “vado” V. Maksimovo kailinukai. Kiek švilpikų kailių į juos sudėta! Bet nepritekliai neišgąsdino, priešingai, Tian Šanyje gimė didelė ir nuoširdi meilė kalnams, kurią A. Barisas išsaugojo iki paskutiniųjų savo trumpo gyvenimo metų.
1958 m. rudenį A. Barisas sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Vandens ūkio projektavimo institute (Kaune) vyresniuoju inžinieriumi, o kiek vėliau – grupės vadovu. Šis tarpsnis jo biografijoje yra trumpas (iki 1960 m.), bet labai reikšmingas. Tuo laiku minėtasis institutas turėjo gana tankų hidrologijos stočių tinklą prie mažųjų Lietuvos upelių, ir A. Barisas išsyk pajuto aptikęs neartus hidrologijos mokslo dirvonus: ar pakankamai tiksliai įvertinamas mažo upelio nuotėkis? Kaip veikia nuotėkį pelkės, ežerai, baseino paviršių dengiantys gruntai, ir kt.? Į kai kuriuos klausimus galėjo atsakyti A. Bariso studijuotoji inžinerinė hidrologija, bet jis matė, kad gamtoje viskas yra daug sudėtingiau, ir… pradėjo abejoti. Taip budo A. Bariso – mokslininko – talentas, kuriame nuostabiai derėjo inžinerija ir geografija.
Abejones atsinešė ir į Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedrą, kurioje dirbo (asistentu, vyresniuoju dėstytoju, docentu, katedros vedėju) nuo 1960 m. iki pat mirties. Čia gimė ir pirmieji A. Bariso spausdinti mokslo darbai.
Nuotėkio genezė, jo priklausomybė nuo įvairių fizinių geografinių veiksnių – štai kas daugiausia rūpėjo A. Barisui, kai jis skrupulingai tikrino pradinę informaciją ir skaičiavo, skaičiavo, skaičiavo… Jame nuostabiai derėjo inžinierius ir geografas. Noras viską išmatuoti, apibūdinti skaičiumi – inžinieriaus požiūris į procesą ir jo priežastis – geografo. “Hidrologija visada atrodys nuobodus mokslas, jeigu skaičiuje ar ryšio grafiko kreivėje nematysite upės, ežero – gamtos”, – dažnai primindavo savo mokiniams. Ir kada jame tokia darna gimė? Kažin ar Universiteto Geografijos katedroje, greičiau Tian Šanyje, o gal dar anksčiau – vaikystėje, kai perskaitęs S. Kolupailos knygas pradėjo “tyrinėti” Lėvenį ir kitus artimiausių apylinkių upelius?
A. Barisas bene pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti daugiafaktorinės regresinės analizės metodą ir juo ištyrė fizinių geografinių veiksnių įtaką upių nuotėkiui. Nors buvo geras matematikas, pasirinko ne analitinį, o grafinį metodo variantą, nors šis yra subjektyvesnis. Keista? Anaiptol, nes šiuo atveju subjektyvumas tarnavo objektyviai tiesai. A. Barisas tai aiškino šitaip: “Jeigu aš iš anksto žinau, kad vieno ar kito upės baseino nuotėkis yra anomalus, kodėl turiu užsimerkti, nekreipti į tai dėmesį ir analizuoti visus duomenis bendrame “objektyvaus” metodo katile?” A. Barisas buvo ne už formalų, o visapusiškai pagrįstą objektyvumą. Šitai supranta kiekvienas tyrinėtojas, tačiau, realizuoja, deja, vienetai.
Visus tyrinėjimus A. Barisas apibendrino darbe “Lietuvos TSR upių nuotėkio bendroji charakteristika”, ir jį apgynęs Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto mokslo taryboje, 1966 m. tapo geografijos mokslų kandidatu.
1973–1978 m. A. Barisas vadovavo Hidrologijos ir klimatologijos katedrai, 1978 m. jam suteiktas docento mokslo vardas. Beveik visą savo gyvenimą jis pašventė Lietuvos hidrologijos kadrų ruošimui. Per visą darbo Universitete laikotarpį A. Barisas turėjo 95 diplomantus! Didžiulis būrys specialistų šiandien dirba visose hidrologinėse Lietuvos įstaigose ir mokslo institucijose.
Mirė 1986 m. spalio 15 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
