Kokie miškai labiausiai švelnina klimato krizę?
Norėdami išvengti katastrofinio klimato atšilimo turime ne tik mažinti CO2 emisijas, atsisakyti iškastinio kuro, bet ir nepažeisti natūralių planetos pajėgumų sugerti CO2, užrakinti jį gyvosiose anglies saugyklose
2022 m. sausio 20 d. Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų institute įvyko tarpdisciplininė mokslinė konferencija, skirta diskusijai apie klimatinį miškų vaidmenį ir ateities žaliosios politikos formavimą.
Renginį įkvėpė Nacionalinio miškų susitarimo procesas, kuriame ieškoma geriausios Lietuvos ateities miškų vizijos. Konferenciją pasveikino VU vicerektorė prof. E. Sužiedėlienė, LRS Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė A. Gedvilienė, eurokomisaras V. Sinkevičius, Aplinkos viceministras D. Augutis.
Kaip keičiantis klimatui ir sparčiai nykstant biologinei įvairovei turime keisti miškininkystę ir Lietuvos kraštovaizdį? Ar seni miškai nebėra naudingi švelninant klimato pokyčius? Koks būtinas ir ekologiškai galimas CO2 sugeriamumas miškuose? Kaip klimato kaitą suvokia ir kokių veiksmų imasi visuomenė Lietuvoje ir pasaulyje?
Apie tai kalbėjo VU CHGF Geomokslų instituto, KTU, VDU Žemės ūkio akademijos, VDU Gamtos mokslų fakulteto, Gamtos tyrimų centro mokslininkai ir aktyvios visuomeninės organizacijos, taip pat – vieną didžiausių Europos aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų FERN atstovaujanti Kelsey Perlman, išsamų pranešimą apie miško biomasės energetikos sukeliamus iššūkius skaitė dr. Mary Stuart Booth iš JAV Integralios Politikos Instituto.
Finalinę diskusiją įkvėpė chemijos mokslų daktaro prof. William R. Moomaw (Tufts Universiteto Woodwell Klimato tyrimų centras Massačusetse, JAV), penkių Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitų vyresniojo mokslinio autoriaus pristatyti moksliniai tyrimai, susiję su CO2 absorbcija miškuose, šlapžemėse ir dirvožemyje.
Visuomenė kelia klausimus mokslininkams
Vilniaus universiteto Geomokslų institutas ėmėsi lyderystės ir siekia sujungti skirtingų mokslo institucijų ir įvairių mokslų atstovų pajėgas, ieškant visuminio požiūrio ir kompleksinių sprendimų dvigubos globalios krizės – klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimos – fone.
Konferencijos organizavimo partneriai buvo nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos geografų draugija, Aplinkosaugos koalicija ir asociacija „Gyvo žalio“. Tai gana retas atvejis, kai mokslinėje diskusijoje savo požiūrius išsako, klausimus kelia ir nevyriausybinės organizacijos – Žaliosios politikos institutas, Aplinkosaugos koalicija, Sengirės fondas, VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas. Konferencija dėl sudėtingos covid situacijos vyko hibridiniu būdu: gyvai dalyvavo 25 (daugiausiai organizatoriai ir pranešėjai), į zoom platformą prisijungė 90, o partnerių socialiniais tinklais gyvai stebėjo dar apie 150 žmonių.
Lina Paškevičiūtė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė sakė, kad „2021 metų kovą prasidėjusiose Nacionalinio miškų susitarimo paieškose vienas daugiausiai įtampų keliančių klausimų yra miškų indėlis į klimato kaitos iššūkių suvaldymą. Diskutuojant dėl klimato kaitos sprendimų ir biologinės įvairovės apsaugos ryšio, ŠESD absorbcijos ir anglies kaupimo, miškingumo didinimo, prisitaikymo prie vykstančių pokyčių, labai svarbu išgirsti mokslinius argumentus, įsigilinti ne tik į ekonominius, miškų, bet įvairių kitų disciplinų tyrimus šiais klausimais.“
Europos komisaras Virginijus Sinkevičius kalbėjo, kad „miškas – efektyviausia „technologija“ kovai su klimato kaita, tačiau klimato kaita taip pat yra viena priežasčių, kodėl miškų būklė Europos Sąjungoje prastėja. Iš šio užburto rato išėjimas yra vienas – reikia rasti tvaresnes miškininkystės praktikas. Atsodinto ar naujai užsodinto lopinėlio kokybė neprilygsta brandiems miškams, todėl Europos Komisijos siūloma miškų strategija siekia didinti ne miškų plotą, o kokybę.“
Kad ekologinė sąmonė yra stipri lietuvių tapatumo dalis patvirtina sociologės prof. A. Balžekienės (KTU) atlikti tyrimai, apibendrinti pernai išleista monografija „Klimato kaitos nuostatos, elgsena ir komunikacija Lietuvoje“. Ji nurodo, kad tarp 11 globaliu mastu didžiausių ateities grėsmių, pasaulio gyventojai išskiria valstybių vyriausybių negebėjimą priimti sprendimų, susijusių su prisitaikymu prie klimato kaitos. Profesorė pabrėžia, kad „klimato kaita –tai nėra klausimas apie problemą, kuri yra toli, kitur ir „mūsų neliečia“. Klimato kaita yra klausimas apie visuomenės atsakomybę dėl savo veiksmų, dėl savo poveikio ekosistemai, ir dėl ateities, kuri gali būti labai niūri ateinančioms kartoms.“
Sociologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje kol kas yra didelis atotrūkis tarp problemos supratimo ir konkrečių elgsenos, gyvenimo būdo keitimo veiksmų. Tik 16,4 proc. Lietuvoje apklaustų žmonių atsakė, kad jaučiasi stipriai atsakingi dėl klimato kaitos. Prancūzijoje taip pasisakiusiųjų procentas siekia 45,9 proc. Šį atotrūkį mažina aktyvios nevyriausybinės organizacijos.
Sengirės fondas, veikiantis dar tik antrus metus, savo veiklą orientuoja į švietimą ir vertingiausių miškų išpirkimą. Jo vadovas režisierius Mindaugas Survila sakė: „Fondas dabar saugo 47,67 ha miškų, kurie turėtų virsti sengirėmis, tačiau turime likti budrūs: svarbu, kad daugiau žmonių matytų nemedieninę miško vertę, tai leis politikams lengviau priimti sprendimus. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių domisi gamta ir visuomenės balsas pradedamas girdėti, bet švietimas ir ekologinės akcijos išlieka svarbios.“
Teisininkas, Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas pabrėžia, kad pritaria medžių sodinimui, miškų įveisimui, tačiau be kompleksinio požiūrio ir pokyčių ekonomikoje, energetikoje sudėtinga pasiekti esminių pokyčių valdant klimato ir biologinės įvairovės krizes. „Stiprinant Lietuvos miškų vaidmenį kovoje su klimato kaita, klausimų kol kas gerokai daugiau, negu atsakymų. Būtina gerinti miškų rodiklių apskaitą ir statistiką, derinti žemės ūkio, bioįvairovės, klimato kaitos suvaldymo ir medienos pramonės interesus, nes ilgalaikės ir tvarios sėkmės be miškų plėtros tikrai nepasieksime.“
CO2 absorbcija
Anot VU klimatologo prof. Egidijaus Rimkaus, kalbant apie klimato kaitą reikia suprasti visą anglies ciklą. Mokslininko teigimu, žmonija kasmet išmeta apie 9 gigatonas grynosios anglies į atmosferą. Apie dvi gigatonas anglies iš atmosferos sugeria vandenynas, o maždaug 3 gigatonas – miškai. „Papildomai atmosferoje lieka apie 4 gigatonas anglies, todėl ir vyksta klimato šiltėjimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1 gyventojas būtų atsakingas už 7,27 tonos anglies emisijas, bet miškai šį skaičių sumažina iki 5,5 tonos,“ – sakė prof. E. Rimkus.
Miškai drauge su visomis kitomis gamtiškomis naudmenomis (dirva, pievomis, pelkėmis, vandenynais) yra itin svarbūs globaliame anglies cikle, ypač – sugeriant CO2 iš atmosferos
VU geografas doc. dr. Ričardas Skorupskas sakė, kad „miškas yra vienintelis kraštovaizdžio komponentas, kuris, išdėstytas tolygiai ir ekologiniu požiūriu jautriausiose vietose, užtikrina atskiros teritorijos dalies, ir tuo pačiu visos šalies ekologinį stabilumą, visuomenės sveikatingumą bei ūkio šakų sėkmingo gyvavimo sąlygas; jis sugeria apie 1/3 viso mūsų CO2.“
VDU Gamtos mokslų fakulteto doktorantė, šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) apskaitos žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (ŽNŽNKM) sektoriuje specialistė Vaiva Kazanavičiūtė priminė, kad Paryžiaus susitikime ES išsikėlė tikslą 2050 m. tapti ŠESD emisijų atžvilgiu neutralios ekonomikos žemynu. Lietuva vadovaujasi 2020 m. patvirtintu Nacionaliniu energetikos ir klimato srities veiksmų planu, pagal kurį iki 2030 m. turime perpus sumažinti ŠESD emisijas, kurios apskaičiuojamos iš ŠESD išmetimų atimat CO2 absorbciją, Taigi, didinti absorbciją taip pat svarbu, kaip ir mažinti išmetimus.
„Miško žemė – viena iš svarbiausių ŠESD apskaitos kategorijų ŽNŽNKM sektoriuje. Miškų biomasėje kasmet absorbuojamas CO2 kiekis reikšmingiausiai prisideda prie klimato kaitos švelninimo šalinant ŠESD iš atmosferos. Tačiau tik nuo 2021 m. ŽNŽNKM sektorius minimas kaip klimato kaitos švelninimo lankstumo priemonė – absorbcija turėtų neutralizuoti tas kitų sektorių emisijas, kurių neįmanoma visiškai išvengti. ŠESD ataskaitų suminiai CO2 absorbcijos skaičiai rodo, kiek anglies sukaupiama gyvoje biomasėje, negyvoje medienoje ir dirvožemyje per metus, o ne kiek saugoma iš viso.
Svarbu užtikrinti, kad kasmet CO2 absorbuojamas kiekis nemažėtų ir būtų kuo ilgiau užkonservuojamas tiek gyvoje biomasėje, tiek negyvoje organinėje medžiagoje ar ilgalaikiuose produktuose, naudojamuose pakeisti neatsinaujinančius išteklius. Visgi, tyrimai rodo, kad dėl įvairių priežasčių Lietuvoje ŽNŽNKM sektoriuje per metus absorbuojamo CO2 kiekis mažėja.”
Miškininkai tiria, kaip keičiantis klimatui, kinta medynų rūšių sudėtis, ieško, kaip išsaugoti ir kuo keisti besitraukiančias iš Lietuvos egles, ąžuolus.
Miškininkas prof. dr. Gediminas Brazaitis (VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedra) teigia, kad abi šiuo metu diskutuojamos strategijos – 1) anglį saugoti senėjančiuose (gamtinę brandą pasiekusiuose) medynuose ir 2) efektyvinti miško naudojimą ir skatinti miško rotaciją, kuo daugiau anglies konservuojant medienos produktuose – turi būti derinamos.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad plynai iškirtus mišką ne tik išimama esama biomasė: netekus medžių ir miške, ir aplink buvusius miško masyvus dirva žymiai stipriau įkaista, sausėja – greitai į orą išskiriama dirvoje per ilgą laiką sukaupta anglis, netekusios vėsinančio miško poveikio, šyla ir aplinkinės teritorijos. Efektyviausiai ir ilgiausiai CO2 sugeria ir išsaugo tvarūs – įvairiaamžiai įvairiarūšiai medynai. Ilgalaikis miško tvarumas negali būti aukojamas ekonominio našumo labui – vietoje plynų kirtimų dažniau reikėtų taikyti atrankinius. Svarbu skirti dėmesio miško pakraščiams, formuoti junglias miškų struktūras.
Gamtininkas Nerijus Zableckis, VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo steigėjas, priminė, kad gyvybingos pelkės yra didžiulės CO2 kaupyklos, tačiau nusausintos, kokios yra beveik 70 % Lietuvos pelkių, jos yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų šaltinis, nepriklausomai nuo to, kaip tokia teritorija yra naudojama.
Miškininkaujama apie 34 % durpynų, bet tyrimai rodo, kad medynui įsigalėjus apleistuose durpynuose, dėl suaktyvėjusios mineralizacijos ŠESD yra išskiriamos.
Pelkių sąskaita neturėtų būti didinamas šalies miškingumas, nebent tokie miškai užauga be žmogaus įsikišimo. Jis teigia, kad „vykdydami įvairias pelkių atkūrimo veiklas ŠESD emisijas iš apleistų Lietuvos durpynų galima sumažinti beveik 180 000 t CO2 ekv./metus, t.y. beveik 70 %.” Įdomu tai, kad net pats medžių sodinukų auginimas prisideda prie CO2 išmetimų, nes jie dažnai auginami durpėje, kuri išgaunama nusausintuose, eksploatuojamuose durpynuose, o tokiu būdu atsiranda papildomos ŠESD emisijos…
Ekologinis šalies stabilumas ir biologinės įvairovės apsauga
VU geografų teigimu, dabartinė, daugiausiai į medieną orientuota miškų politika turi būti keičiama. Siekiant išsaugoti Lietuvos ekologinį stabilumą, svarbu ekologinę ir socialinę miško naudą laikyti prioritetine tautos išlikimo ir gerovės sąlyga, į miškų tvarkymą žvelgti kompleksiškai. Kitaip nepasieksime Europos žaliajame kurse ir Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategijoje numatyto tikslo, jog saugomos teritorijos turėtų sudaryti apie 30 proc. šalies ir bent trečdalis jų – būtų saugomos griežtai. Be to, būtina apsaugoti EB svarbos buveines (Natura 2000), ką vėluojame padaryti ir greit už įsipareigojimų ES nevykdymą turėsime mokėti baudas. Šiandien ST apima apie 17 proc., o jų tarpe griežtai saugomų yra dar mažiau, priklausomai nuo griežtai saugomos teritorijos sampratos, jos užima tik 0,7–3 proc šalies teritorijos.
Agnė Jasinavičiūtė, geografė aplinkosaugininkė, VU Geomokslų instituto doktorantė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjaakcentuoja, kad „Ekosistemų degradacija sukelia ir ekonominius nuostolius, o ST statusas didina socioekonominę naudą bent du kartus. Saugomos teritorijos – tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje steigiamos saugant pirmiausiai viešąjį interesą. Jomis didžiuojamės ir tikimės išsaugoti ateities kartoms kiek įmanoma gyvybingesnes. Lietuvos saugomose teritorijose yra dešimtadalis bendro Lietuvos miškų ploto, čia saugodami kraštovaizdį, biologinę įvairovę, retas rūšis,turime taikyti pasyvesnes ūkines priemones.“
Paskaičiuota, kad miško ekosisteminių paslaugų vertė vien Lietuvos Natura2000 teritorijose siekia 76,16 mln. eur per metus. Šiuo metu Lietuvoje oficialiai miškui skirta žemė užima 33,7 proc. visos šalies ploto, tačiau medynai, vyresni nei 10 m amžiaus sudaro tik 27,9 proc., o juose esančių daugumos retų rūšių buveinių būklė yra prasta. VU mokslininkų teigimu, medynais padengtas plotas (tikrasis šalies miškingumas) turėtų siekti 38 – 42 proc.. Miškai turi būti veisiami ir jų ekologinė kokybė didinama teritorijose, kur tai gali duoti didžiausią apsauginį efektą – gamtiniame karkase. Šos vientiso gamtinių ir pusiau natūralių teritorijų tinklo, jungiančio saugomas teritorijas, paskirtis – kompensuoti žmogaus gamtai daromą poveikį. Gamtinio karkaso teritorijos turėtų užimti ne mažiau kaip 64 proc. šalies ploto.
Kol kas nėra technologinių sprendimų, padedančių taip efektyviai sugerti perteklinį CO2 kaip gamtinės teritorijos, ypač – miškai. Visgi, manoma, kad dabartinės anglies atsargos kertamuose vidutinio klimato juostos miškuose sudaro tik 55 proc. palyginti su tuo, kiek miškas sukauptų, jeigu jam būtų leista maksimaliai užaugti.
VU geografas doc. dr. Ričardas Skorupskas teigia, kad „miškas yra vienintelis kraštovaizdžio komponentas, kuris, išdėstytas tolygiai ir ekologiniu požiūriu jautriausiose vietose, užtikrina atskiro regiono ir visos šalies ekologinį stabilumą, visuomenės sveikatingumą bei ūkio šakų sėkmingo gyvavimo sąlygas; jis sugeria apie 1/3 viso mūsų išskiriamo CO2.”
Skirtingų medžių rūšių augimo ir dabartinio jų ūkinio naudojimo ciklo modeliavimas rodo, kad kaskadinis medienos naudojimas nėra pakankamas sprendimas norint pasiekti didesnį anglies kaupimo lygį miškuose. Plyni kirtimai, vykdomi dabar sutartą ūkinę brandą pasiekusiuose medynuose pernelyg trumpina aukšto CO2 sugėrimo laikotarpius, o po plyno kirtimo iškirstos, net ir atželdintos teritorijos dar ilgai nesiekia iki iškirtimo buvusio CO2 užrakinimo masto. „Jeigu leistume bent 10 proc. miško didesniame masyve vystytis natūraliai, viso masyvo anglies sugėrimas išaugtų 20%, tai prisidėtų prie biologinės įvairovės išsaugojimo, stiprintų bendras ekologines kraštovaizdžio galias.” – sako R. Skorupskas.
Miškų brandinimo (angl. proforestation) termino autorius, William R. Moomaw Tufts Universiteto Woodwell Klimato tyrimų centro Massačusetse, JAV, profesorius emeritas, penkių Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitų vyresnysis mokslinis autorius, analizuojantis miškų indėlį reguliuojat CO2, antrina, kad „sodinti medžius yra gerai, bet leisti jiems augti – dar geriau”. Jis pažymi, kad jei visi dabar, 2022 m. esantys medžiai būtų palikti augti iki 2100 m, jie akumuliuotų 112 GtC – tai yra – absorbuotų 10-ies metų ŠESD emisijas.
Vienas 30 m aukščio apie 150 m amžiaus 140 cm diametro plačios lajos medis (pvz., raudonasis ąžuolas) saugo 8 tonas anglies kaip ir 35 tokios pat rūšies medžiai arba 151 tipiškas gatvės medis, arba 465 formuotos lajos „architektūriniai” medeliai.
Profesorius pastebi, kad Lietuvoje turėtų būti didesni senų miškų plotai: nors čia gali augti medžių rūšys, kurių tikėtina gyvavimo trukmė yra 200-300 metų, dabar vidutinis Lietuvos miško amžius tesiekia vos 53 metus.
Jurga Motiejūnaitė, biologijos mokslų daktarė, Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė, primena, kad miškas – tai ne tik medžiai. Ji kvestionuoja daugelįnaratyvų, kad kovoje su klimato kaita reikia aukoti miško biologinę įvairovę, primena, kad naudojant daugiau medienos, intensyviau kertant miškus, didinant jaunuolynų plotus labai pakenksime šalies ekologinį stabilumą garantuojančiai biologinei įvairovei. Tuo pačiu, ji atkreipė dėmesį į tai, kad didelis anglies kaupimas ir užrakinimas vyksta ne tik antžeminėje medžių dalyje, bet ir ne ką mažiau išsivysčiusioje požeminėje, taip pat – visuose kituose gyvuose organizmuose. Jei įvertintume visų gyvųjų organizmų veiklą, gali paaiškėti, kad biologinės įvairovės apsauga yra puiki klimato kaitos švelninimo priemonė.
Šiandien 36 proc. iš 566 Lietuvos Raudonojoje knygos sąrašo rūšių nykimo priežastis – miškų kirtimai, tradicinė miškotvarka, brandžių miškų nykimas. Atskirose organizmų grupėse ši priežastis yra pagrindinė (nuo 19 iki 86 proc. saugomų rūšių). Atsižvelgiant į tai, kad didelė dalis organizmų nebuvo vertinta pagal nykimo grėsmę ir reali jų būklė nežinoma, teigtina, kad Lietuvos biologinei įvairovei iškilęs didelis ir realus pavojus, kurio negalima didinti intensyviai naudojant miškus.
Kalbėdama apie agrarinius Lietuvos regionus, kurių miškingumas yra labai mažas, geografė, VU Geomokslų instituto doc. dr. Filomena Kavoliutė prašė atsigręžti į mūsų krašto tradicines ūkininkavimo sambūvyje su gamta priemones. Ji priminė, kad istoriniu laikotarpiu buvusios natūralios dubiosios reljefo formos atliko svarbų ekologinį vaidmenį kaimiškajame kraštovaizdyje, o senieji pavieniai medžiai, medžiais apaugę ganyklos buvo svarbūs vietovių kelrodžiai.
Vėliau, melioracijos metu masiškai kultūrinant laukus, išnaikinus smulkiuosius laukų želdinius, pakelių alėjas, giraites, išarus pievas ir pelkutes buvo padaryta didelė žala biologinei įvairovei, mūsų tapatybei ir tuo pačiu – padidėjo augalams svarbių maisto medžiagų iš dirvožemio išplovimas, išpustymas, prarasta ir galimybė didinti CO2 sugeriamumą.
Šių išnaikintų senųjų gamtinių salų, jų grupių vietos atsekamos pagal pašlapusius laukų plotus su skirtinga dirvožemio danga. Jos turėtų būti atkurtos ir tapti vertingais agroželdiniais, o kai kur – ir nedideliais miško plotais. Žemės valdų ribų ir pakelių želdinimas galėtų grąžinti kraštovaizdžiui įvairovę, mozaikiškumą, sveikumą, būtų mūsų pagarbos gamtai ženklas ir svarbus žingsnis švelninant klimato kaitos padarinius.
2021 m. Valstybinė miškų urėdija pasodino 588 ha naujų miškų. 2021 m. pabaigoje Aplinkos ministerijos užsakymu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos parengtoje Miškų plėtros ne miško žemėje Lietuvoje galimybių studijoje (prie kurios dirbo geografai R. Skorupskas, A. Jasinavičiūtė ir I. Šviežikas, o taip pat miškininkas G. Mozgeris) nustatė, kad, nekeičiant esamo teisinio reglamentavimo, galima būtų papildomai įveisti mišką 157 tūkst. ha, teritorijoje, tuo dabartinį Lietuvos miškingumą padidinant iki 36,1 %. Atlikus nedidelius pakeitimus teisės aktuose, miškų įveisimą išplečiant į mažiausiai poveikiui jautrias melioracijos sistemų dalis, miškų įveisimo potencialas papildomai padidėja iki 7 – 12 % šalies teritorijos.
Ekosistemų ekologės dr. Mary Stuart Booth, Integralios politikos instituto įkūrėjos iš JAV pranešimas apie konfliktinį biokuro ruošos ir miškų santykį sukėlė diskusijas ir atskleidė, kiek stipriai dar turime gilintis į žmonių poreikių ir ekonominių veiklų miške įtaką bendroms miškų būklės tendencijoms.
Baigiamojoje diskusijoje dalyvavo R. Lapinskas, G. Brazaitis, V. Kazanavičiūtė, R. Sorupskas, A. Jasinavičiūtė, J. Motiejūnaitė, A. Gaižutis, L. Paškevičiūtė.
Konferencijos dalyviai sutarė, kad ateities miškininkystė turi išmintingai derinti klimato kaitos švelninimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemones. Kaip sako L. Paškevičiūtė, šios dvi sritys negali būti priešinamos, nes tai yra ne dvi ar kelios atskiros, o viena globali ekologinė krizė, kurią sukėlė žmonijos vartotojiškumas.
Mokslininkai kviečia pradėti vertinti ne tik ekonominę, ne tik medieninę miško naudą, bet ir suprasti mišką per visus šioje ekosistemoje sambūvyje gyvenančius organizmus ir jų bendrąveiką, tame tarpe – taip pat ir absorbuojant bei saugant CO2.
Keičiantis klimatui daugiausiai anglies absorbcinės ir saugojimo galios turės prie aplinkos pokyčių prisitaikantys įvairiarūšiai, įvairiaamžiai miškai, kurių bendras prieaugis (tuo pačiu ir CO2 absorbcija) bus didesnis, nei skaidymasis (ir tuo pačiu CO2 išskyrimas). Miško ekosistemų tvarumui reikalingas didesnis senų miškų kiekis. Siekdami formuoti ir palaikyti tokius miškus, vis didesniuos plotuose turėtume vykdyti ne plynuosius, bet atrankinius kirtimus. Ūkinis naudojimas turi būti ne standartizuotas kaip dažnai yra dabar, o adaptyvus, pritaikytas ir kaskart prisitaikantis prie konkrečių kraštovaizdžio, augaviečių, kitų kintančių aplinkos ir socialinių sąlygų, bendrąją prasme – jis turėtų švelnėti ir valstybės, ir privačiuose miškuose, surandant tam tinkamų kompensacinių paskatų.
Reikalinga sodinti daugiau miškų geoekologiškai jautriausiose šalies vietose, ypač – agrarinėse plynumose, kur miško ekosistemos teiks didžiausią ir įvairiapusiškiausią naudą.
Lietuvoje dar stokojama mokslinių tyrimų, susijusių su CO2 absorbavimu ir anglies kaupimu miško ekosistemose; jų išvados turėtų pasiekti ne tik skirtingų akademinių institucijų mokslininkus, nevyriausybines organizacijas, bet ir politikus, miškų savininkus ir plačiąją visuomenę.
Kad tai svarbu ir europiniu, ir globaliu mastu įvardijo ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos FERN atstovė Kelsey Perlman. Anot jos, į klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo problemas reikia žvelgti kompleksiškai bei skatinti žemės savininkus taikyti žaliąsias praktikas, teikti pirmenybę „gamtos sprendimams“ – sakė K. Perlman.
Amerikos biologo, gamtininko ir rašytojo, sociobiologijos ir biologinės įvairovės terminų autoriaus Edward Osborne Wilson (1929 – 2021) žodžiais – „reikia pusės mūsų planetos žemės ir vandenų, kad būtų galima išlaikyti gyvybės funkcionavimą, sveikumą ir įvairovę.“
Apžvalgą parengė dr. Giedrė Godienė
2022 m. sausio 24 d.
