LGD narių kelionė į Karaliaučiaus kraštą

Trakai, Aukštadvaris, Birštonas, Prienai, Marijampolė, Vilkaviškis, Kybartai ir … pagaliau pasienis. Atriedėjome iki jo per Lietuvą autobusu, lydimi nusipelnusios geografijos mokytojos, patyrusios kelionių po Lietuvą ir Europos šalis vadovės ir gidės Elenos Valančienės pasakojimų, taigi kelionė neprailgo. Pro langus akis ilsino gaivi pavasario žaluma, paryškinta lietaus, ir stulbino žydinčios aplinkos grožis, o mūsų kelionės vadovė pasakojo apie pravažiuojamo ruožo įdomybes. Daugumai – tai ne kartą matytos, įvairiais tikslais lankytos vietos, tačiau vis tiek gerai, kai primenama pamirštos ar kitaip aiškinamos tiesos.


Po formalumų Rusijos pasienyje, kurie ilgokai užsitęsė (planuojant kelionės laiką reikia žinoti, kad čia sieną greit nekirsi), išvydome didelių kontrastų visokia prasme. Kaliningrado I. Kanto universitete sužinojome, kad srityje dabar gyvena 925 tūkst. žmonių. Per dešimtmetį jų sumažėjo apie 30 tūkstančių. Beje, visi senieji Karaliaučiaus krašto gyventojai iki 1947 metų buvo deportuoti į Vokietiją. Ši sritis buvo labiausiai militarizuota Sovietų Sąjungos dalis, tokia ji ir išliko.


Tolminkiemis


Apie lietuvių grožinės literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį žinome visi nuo mokyklos laikų. Jo svarbiausias kūrinys poema ,,Metai“ išverstas į 12 kalbų. Tolminkiemyje K. Donelaitis daug metų buvo evangelikų liuteronų kunigas. Ten ant kalniuko pastatė bažnyčią, kleboniją, mokyklą ir našlių namus. Per Antrąjį pasaulinį karą našlių namas buvo sugriautas, o1950 metais užkariautojai suniokojo ir bažnyčią. Klebonijoje buvo apgyvendinti atėjūnai. Kadangi 1946 metais Karaliaučiaus krašto vietovės buvo pervadintos, ši vietovė tapo Čistyje Prudy. Visuomenės ir tuometinės Lietuvos Vyriausybės iniciatyva 1979 metais bažnyčia atstatyta, jos rūsyje – K. Donelaičio kapas. Iš bažnyčios bokšto pasimatė toliai ir visai šalia – pusiau apsemta bala. Dabar švariu tvenkiniu jos nepavadinsi. Gal tada, prieš 65 metus, ten ir būta gražių tvenkinių, gal pavadinimų keitėjams jie sukėlė tokias emocijas. Tikriausiai K. Donelaičiui čia gyvenant buvo dar gražiau, nors istorinė vietovė prižiūrima. Daug stambių medžių gal dar Kristijono rankomis pasodinti. Dabar iš klebonijos gyventojai iškelti, įrengtas poeto muziejus. Atvykome pačiu laiku. Pairodo, į Tolminkiemį atvažiavusi Rusijos televizija, tikriausiai norėdama parodyti, kad ši istorinė vietovė retam tenykščiam įdomi, nes, kaip žinia, buvo norėta bažnyčią paversti stačiatikių cerkve. O čia gausybė lankytojų iš Lietuvos… Atrodo, kad ir muziejaus darbuotojos buvo labai patenkintos tuo sutapimu. Tuo labiau kad, be mūsų, tuo metu buvo dar vienas autobusas lietuvaičių. Suprantama, savo šaliai turėjo parodyti, kad lietuviams – tai svarbi vieta, nes mus vis filmavo, kalbino. O apibendrinant šis kraštas – Dievo pamirštas kampelis. Daugiau kaip prieš 40 metų šiame krašte man teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Vaizdai nelabai pasikeitę, viena kita geriau tvarkoma sodyba, laukai beveik nedirbami, apleisti keliai. Į Tolminkiemį nebuvo kelio nuorodos (gal vairuotojas nepastebėjo), tad padarėme nemažą lankstą. Taigi neplanuotai pabuvojome toliau nuo pagrindinio kelio. Senuosius siaurus kelius tarsi sargai saugo medžiai…


Su I. Kanto universiteto geografais


Į Karaliaučių (Kaliningradą) atvykome gana vėlai. Mieste gyvena 425 tūkstančiai gyventojų – tai daugiau negu pusė visos srities gyventojų. Kolegų iš Karaliaučiaus, I. Kanto universiteto, rūpesčiu buvome apgyvendinti studentų bendrabutyje, svečiams skirtuose kambariuose. Vėliau turizmo specialybės studentai aprodė mums miesto įdomesnes vietas. Įspūdingiausiai atrodė atstatyta 13-ojo amžiaus katedra. Prie jos – Immanuelio Kanto kapas. Prieš daug metų ją mačiau beveik sugriautą. Atstatyta vokiečių lėšomis. Lyginant su visa sritimi, Karaliaučius – švarus, tvarkingas miestas. Menu, kaip sunkiai buvo sprogdinami Karaliaučiaus pilies griuvėsiai. Dabar norima sugriauti nevykusiai ant jos pamatų pastatytus Tarybų rūmus ir atstatyti pilį…


Rytą įvyko planuotas susitikimas su universiteto geografais. Geografijos ir geoekologijos fakulteto vadovai ir dėstytojai papasakojo apie universiteto geografų veiklos kryptis. Kaip papasakojo Vandenynų geografijos katedros vedėjas prof. V. A. Gritčenko, okenologai vykdo gana plačius tyrimus, tarp jų intensyviai tiria Atlanto vandenyno žuvų išteklius. Daug dirbama regioninės geografijos srityje, tiriami požeminio vandens ištekliai, plečiama GIS sistema. Po Žemės drebėjimo šiame krašte įkurta Seismologijos stotis, kurią organizavo ir stebėjimus atlieka Geografijos ir geoekologijos fakulteto dėstytojai ir studentai. Seismologijos stoties veiklai vadovaujantis doc. G. I. Anosovas atvyko net iš Kamčiatkos. Fakulteto kolektyvas pasisakė prieš atominės elektrinės statybą šiame krašte.


Fakultete mokosi 750 studentų iš įvairių Rusios regionų. Planuojama kviesti studijuoti jaunimą ir iš Lietuvos, Latvijos, Estijos. Tad mūsų šalies abiturientai galėtų pasidomėti galimybėmis šioje aukštojoje mokykloje įgyti okeanologo ar kitą retesnę specialybę.


Pasikeitėme suvenyrais. Kaliningrado universiteto mokslininkai dovanojo savųjų mokslo leidinių. Nuspręsta aktyviau bendradarbiauti. Dabar glaudesni ryšiai yra susiklostę tarp Klaipėdos ir Kaliningrado universitetų. Universitetuose aktyviai veikia Pasienio studijų centrai. Klaipėdos universiteto atstovas, Lietuvos geografų draugijos valdybos narys Eduardas Spiriajevas daug pasidarbavo, kad įvyktų dviejų šalių geografų susitikimas.


Po susitikimo, vadovaujami Socialinės ir ekonominės geografijos ir geopolitikos katedros doc. A. V. Levčenkovo, pasukome link jūros. Karaliaučiuje nuo seno veikia tramvajus. Deja, po truputį jis naikinamas, centrinėje miesto dalyje jo jau nebėra. Kalingrado valdžios atstovų nuomone, tai nepaslanki transporto priemonė, kurios era jau praėjusi.


Jantarnas – tai Palmininkai  


Šioje Baltijos jūros pakrantėje gintaras renkamas nuo 12 amžiaus, tačiau pramoniniu būdu iš vadinamojo mėlynojo molio – nuo1875 metų. Raudonajai armijai okupavus kraštą, gintaro kasyba atnaujinta 1947-aisiais. Iškastas gintaringas gruntas plaunamas sūriu jūros vandeniu, nes jame gintaras neskęsta. Darbas vyksta tik šiltuoju metų laiku. Per sezoną surenkama 500-700 tonų įvairaus dydžio gintaro gabalų. Labai stambių pasitaiko retai. Skaičiuojama, kad Karaliaučiaus krašte yra 90 proc. pasaulinių gintaro atsargų. Nuo specialiai įrengtos aikštelės žvelgėme į didelį karjerą. Buvo šeštadienis, kasykla nedirbo. Į patį karjerą ekskursantai neleidžiami. Pasižvalgius, pasiklausius, koks tas gintaras vertingas, kiek daug turi įvairių atspalvių, buvome nuvežti į gamyklos gintaro muziejų. Įmonės gidė ne tik papasakojo apie gintarą, ji įteikė specialius pažymėjimus, kad buvome gintaro kasykloje,  ir po suvenyrą.


Vėliau nuvykome į netoliese esantį gintaro kasyklų įkūrėjo įrengtą parką prie jūros. Nuo stataus kopos skardžio pasidairėme kaip šioje vietoje atrodo Baltija, pakrantė ir iškeliavome į kurortinį Svetlogorską (Rausius). Valandėlę atsikvėpėme kurorto atmosferoje, pasivaikščiojome pajūrio promenada. Zelenogradske (Krante) atsisveikinę su ekskursijos vadovu, vakarop su Saule nerija patraukėme namų link.


P.S. Tekste naudoju ir senuosius krašto pavadinimus. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos jie patvirtinti 1997 metų gegužės 25 dieną. 


Kęstutis Turonis