Kazys Pakštas gimė 1893 m. birželio 29 d. Alinaukos vienkiemyje (Utenos aps., Užpalių vls.). Jo tėvas 1903 metais persikėlė į Užpalius ir pradėjo verstis dailidės amatu. Pirmąsias mokslo žinias K. Pakštas gavo dvejus metus lankydamas slaptą lietuvių mokyklą, vėliau – valdišką Užpalių mokyklą ir “Saulės” draugijos kursus Kaune. Peterburge išlaikęs šešių klasių egzaminus, 1912-1913m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Trumpai padirbėjęs vaistinėse Jiezne, Birštone, S. Banaičio spaustuvėje, paragavęs ir sielininko duonos, 1914-aisiais iškeliavo laimės ieškoti į JAV. Atsidūrė gyvulių skerdyklų mieste Čikagoje. Duonai pelnėsi platindamas “Draugą”, vėliau redaguodamas laikraštį “Tikyba ir dora”, žavėjosi M. Yčo asmenybe, rengėsi tapti politiku, mokslams užsidirbdamas fermerių ūkiuose.
1915-aisiais K.Pakštas įstojo į Valparaiso universitetą. Vėliau jis perėjo į Fordhamo universiteto Sociologijos fakultetą, kurį baigė 1918 metais. Nesitenkindamas tuo, K.Pakštas įstojo į Friburgo universitetą, kur keturis semestrus studijavo ekonomiką, po to pasirinko geografiją. 1923 metais baigė šias studijas ir jam buvo suteiktas daktaro laipsnis (už darbą apie Lietuvos klimatą). Iš Šveicarijos K. Pakštas vėl nukeliavo į JAV ir ten redaktoriavo (1923-1925 m.).
Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto kviečiamas 1925 metų rudenį K. Pakštas parvyko į Lietuvą dėstyti geografijos, ėjo docento pareigas.
1931-aisiais jis perėjo į Gamtos–matematikos fakultetą, buvo išrinktas Geografijos katedros vedėju. Nuo tada atsidėjo geografijai. Mokslo interesais daug keliavo, aplankė Braziliją (1927 m.), apkeliavo Afriką, skersai išilgai išmaišė pietinę jos dalį (1930 –1931 m.), lankėsi Palestinoje, SSRS (1933 m.), beveik visose Europos šalyse. 1928–1931 metais K.Pakštas kas antrą savaitgalį važinėjo į Rygą skaityti geografijos paskaitų tenykščiame universitete.
Intensyviai dirbo mokslinį darbą: nustatė Lietuvos klimatines juostas, pradėjo sistemingus ežerų tyrimus. Vėliau K. Pakštas nuo fizinės geografijos pasuko į politinę geografiją, o emigracijoje susidomėjo istorine geografija, t.y. naujas integrale geografijos šakas. Profesorius vieną po kitos publikavo monografijas, studijas: “Baltijos respublikų politinė geografija” (ją išvertė ir išleido latviai bei lenkai), “Angolos klimatas”, “Baltijos jūra”, “Aplink Afriką”, “Abisinija”, “Afrikos regioninė geografija”, “Lietuvos ribų problema” ir kt.
K.Pakštas išgarsėjo kaip naujų, originalių idėjų ir sumanymų autorius. Pagrindinė jo idėja – Lietuvos gelbėjimas dinamiška kultūrine veikla. Suvokdamas Lietuvos geopolitinės padėties pavojingumą, jau 1928 metais iškėlė būtinumą susirūpinti kultūrinio tautos gyvenimo plėtra, pasirengimu eventualiems tautos gyvastingumo pavojams. Jis vadovavosi prielaida: kuo tauta kultūringesnė, tuo jai mažesnis pavojus būti pavergtai ar net sunaikintai. Jis iškėlė pašaipiai vertintą ir vertinamą “atsarginės Lietuvos” idėją, t.y. planingai kolonizuoti Angolą (vėliau Hondūrą). Tiesa, ši jo idėja rado atgarsį tarp Pirmojo pasaulinio lietuvių kongreso dalyvių. Kongresas net priėmė specialią rezoliuciją, kurioje buvo siūloma neatidėliotinai pradėti tinkamos vietos nedidelei lietuvių kolonijai paiešką ir tyrimą. Tik teorinio valdžios viršūnių pritarimo susilaukė K.Pakšto raginimas 1939 metais rengtis Lietuvos okupacijai, perkeliant į užsienį aukso valiutos atsargas, meno, bibliotekų vertybes ir kt.
Nepakankamai valdžios viršūnės įsiklausė ir į K.Pakšto dar 1922 metais iškeltą Lietuvos sujūrinimo šūkį: „Veidu į jūrą!“ Jis siekė pakeisti tradicinį mūsų tautos orientavimąsi į Rytus, siūlė kurti prekybos laivyną, tikėjo Baltijos pajūrio, kaip būsimo civilizacijos centro, ateitimi. Tiesa, jo siūlymas Lietuvos sostinę perkelti į Klaipėdą buvo itin rizikingas.
1939 metais K.Pakštas grįžo į JAV, Kalifornijos universitete dėstė Vidurio Europos politinę geografiją. 1941 metais Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros institutą ir iki 1943-iųjų vidurio jam vadovavo. Vėliau jis dėstytojavo įvairiose JAV mokyklose, 1954-1957 metais dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose moksliniuose ir politiniuose kongresuose, daug rašė į lietuvišką spaudą.
K.Pakšto gyvenime svarbią vietą užėmė jį nuo vaikystės dominusi visuomeninė bei kultūrinė veikla. Jaunystėje jis įstojo į slaptą ateitininkų kuopą, atvykęs į JAV organizavo vyčius, įsteigė lituanistikos kursus, buvo jų vedėjas.
1916–1918 metais dirbo Tautos fondo generaliniu sekretoriumi, juo būdamas, prakalbomis, straipsniais daug prisidėjo renkant aukas Lietuvos reikalams. Grįžęs į Lietuvą buvo išrinktas Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus pirmininku, 1926–1930 metais įėjo į jos CK, 1930–1940-aisiais buvo Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas. 1926 metais išrinktas Lietuvos katalikų mokslo akademijos nariu. 1930 metais jis iškėlė geografų organizacijos idėją, o 1934 m. įkūrus Lietuvos geografų draugiją, jai vadovavo iki 1960-ųjų. 1933–1939 metais K.Pakštas vadovavo Lietuvių-švedų draugijai, 1934–1939-aisiais buvo Lietuvių-amerikiečių draugijos vicepirmininkas, priklausė Lietuvių-prancūzų bei Lietuvių-šveicarų draugijoms. Pasižymėjo ir kaip vienas aktyviausių įvairių visuomeninių organizacijų steigėjų, dalyvavo steigiant Politinį klubą, Lietuvos vakarų sąjungą, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komitetą, “Romuvos” draugiją ir kt. Ne vienai jų K. Pakštas vadovavo. Antai jis buvo Lietuvos vakarų sąjungos centro vykdomojo komiteto pirmininkas, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komiteto vicepirmininkas, “Romuvos” draugijos valdybos narys. Priklausė Kauno Rotary klubui. Svarbią misiją atliko K.Pakšto vadovaujama Lietuvos vakarų sąjunga. Ji rūpinosi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žmonių kultūrinių ryšių stiprinimu, lietuvių jūrinių tradicijų puoselėjimu (organizavo poezijos apie Lietuvos vakarus, jūrą konkursus), Klaipėdos krašto išvadavimo minėjimais.
1951-aisiais jis įkūrė Centrinės Europos federalinį klubą, iki 1955 metų jam pirmininkavo, 1950-aisiais išrinktas Centrinės Europos krikščionių demokratų unijos vicepirmininku ir juo buvo iki 1959 metų.
K.Pakštas buvo apdovanotas švedų Andree medaliu, Švedijos karaliaus Vazos ir Latvijos Trijų žvaigždžių ordinais.
K.Pakštas mirė 1960 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje. Jis savo žinias ir energiją paskyrė geografijos mokslui, tapdamas profesionalios geografijos Lietuvoje pradininku, vienu tautos dvasinių vadų.
Lietuvos geografų draugija K. Pakštui 1992 m. Užpaliuose pastatė paminklą, o buvusio Alinaukos vienkiemio vietoje – koplystulpį. Nuo 1998 m. labiausiai geografijos mokslui nusipelnę asmenys apdovanojami LGD įsteigtu K. Pakšto medaliu.
