Česlovas Kudaba

 

Gimė 1934 m. liepos 24 d. Kobylniko (dabar – Naroč, Baltarusija) miestelyje Postavų r. Nuo 1940 m. apsigyveno Vaiciekavo k. (Ignalinos r.). Pradžios mokslus Č. Kudaba pradėjo 1942 m. Tverečiaus progimnazijoje. Nuo 1950 m. mokslą tęsė Švenčionių pedagoginėje m-kloje. 1954 m. pradėjo studijas Vilniaus valst. un-to Gamtos mokslų f-te, pasirinkęs geografiją. Jau studijuodamas domėjosi  ne vien tik geografija, bet ir kitais mokslais, ypač istorija, etnografija, sociologija, mokslo istorija, gamtinės aplinkos naudojimu ir apsauga. Dar 1956 m. studentų moksl. dr-jos konferencijoje Č. Kudaba skaitė pranešimą apie vieną garsiausių XIX a. Vilniaus un-to geografą natūralistą, istoriką ir senų žemėlapių kolekcionierių prof. J. Lelevelį, įsijungė į mokslinį darbą „Lietuvos fizinių-geografinių sričių charakteringų vietovių landšaftiniai tyrimai (1958–1960). 1959 m. baigęs mokslus ir įgijęs geografo ir geografijos mokytojo specialybę pradėjo dirbti VVU GMF Fizinės geografijos ir kartografijos katedroje asistentu. 1960–1992 m. Gamtos mokslų, Filologijos, Ekonomikos ir Istorijos fakultetuose skaitė net 32 disciplinų paskaitas, tarp jų svarbiausios buvo šios: geografijos mokslo istorija ir problemos; aeronuotraukų taikymas geografiniams ir geomorfologiniams tyrimams, jų dešifravimas, taip pat aerokosminiai metodai geografiniuose tyrimuose (t.y., naujausi Žemės paviršiaus tyrimo būdai); gamtos apsauga; geomorfologija. Be to vesdavo lab. bei praktikos darbus, ekspedicijas, mokomąsias ekskursijas, vadovavo diplominių darbų ruošimui (iš viso 51), dalyvaudavo valstybinėse egzaminų komisijose.

1964–1968 m. Č. Kudaba dirbo Gamtos mokslų fakulteto dekanu. 1964 m. apgina gamtos mokslų kandidato disertaciją. 1967 m. suteiktas docento vardas. 1972 m. apgynė daktaro (dabar habil.dr.) disertaciją „Marginalinių ledyninių-akumuliacinių aukštumų glaciomorfologija Baltijos moreninio kalvyno pavyzdžiu”. 1974 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas. Č. Kuaba vadovavo Hidrologijos ir klimatologijos (1978 – 1986), Bendrosios geografijos ir kartografijos (1982 – 1993) katedroms; buvo Inžinerinės fotogrametrijos (1986 – 1993) ir Kartografijos (1986 –1993) laboratorijų mokslinis vadovas. Mokslo srityje Č. Kudabą domino aukštumų reljefas – žemės paviršiaus formų dėsningumai. Profesoriaus ištirtos Lietuvos aukštumos leido giliau suprasti teritorijos nuledėjimo etapus, paleogeomorfologiją. Pagrindinis  jo darbas, išanalizavus topografinių žemėlapių izohipses, – sudarytas 1 : 200 000 mastelio kraštinių ledyninių darinių žemėlapis. Daug dėmesio jis skyrė moreninių aukštumų reljefo morfogenetiniam tipizavimui ir ledyno pakraščio akumuliacinių darinių morfogenezės schematizavimui. Č. Kudaba nustatė pagrindines apledėjimo stadijų ir fazių ribas Lietuvoje. Jis iškėlė naują glacigeninių rinų (dubaklonių) susidarymo koncepciją. Taigi Č. Kudabą galima vadinti morfoevoliucinio glacigeninio reljefo Lietuvoje tyrimo pradininku, pagrindėju ir kūrėju. Už pasiekimus moksle 1984 m. buvo paskirta valstybinė premija.

Č. Kudaba paskelbė apie 100  mokslinių straipsnių iš geomorfologijos, kraštotyros, gamtos apsaugos ir kt., parašė knygų, labai daug mokslą populiarinančių straipsnių periodinėje spaudoje.  

Profesorius buvo „visuomenės“ žmogus. Visuomeninė veikla užėmė didelę jo gyvenimo dalį, daug dėmesio jis skyrė svarbiems aplinkosaugos, kultūros ir švietimo klausimams. Nuo 1968 m.  jis buvo Lietuvos žurnalistų są-gos narys; aktyvus Lietuvos ir Vilniaus gamtos apsaugos, kraštotyros dr-jų tarybų narys,  Mažvydo knygos bičiulių dr-jos vadovas, svarbių fondų – Lietuvos kultūros ir Atvirosios Lietuvos – įkūrėjas ir vadovas. Kuriantis Atgimimo sąjūdžiui jis buvo pirmųjų veikėjų gretose, buvo Lietuvos Aukščiausiosios tarybos deputatas – Nepriklausomybės akto signataras. Nuo 1967 m. buvo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redaktorių kolegijos, „Žinijos“ draugijos, „Minties“ ir „Mokslo“ leidyklų tarybų narys. Turėjo visuomeninių pareigybių Vilniaus universitete, Gamtos mokslų f-te. Už kraštotyrinių monografijų ciklą Č. Kudabai 1993 m. (po mirties) paskirta valstybinė J. Basanavičiaus premija, tais pačiais metais Žurnalistų są-ga skyrė V. Kudirkos vardo premiją už knygą “Septyni keliai iš Varnių”. Už pasiekimus ekologijos ir gamtosaugos srityje 1994 m. apdovanotas V. Adamkaus vardo premija.

Mirė 1993 m. vasario 19 d., palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.