Majų kalnuose: dėdės Tomo trobelės, jaguarų dvelksmas ir priešistoriniai paparčiai

Ištrauka iš ekspedicijos „Kazio Pakšo „Dausuva“ – Belizas‘15“ dienoraščio. 2015 11 06 Genovaitė Kynė

Majų kalnuose: dėdės Tomo trobelės, jaguarų dvelksmas ir priešistoriniai paparčiai  

„Pirmas dvylika mylių mūsų kelias skrodė pro pampelmusų ir apelsinų plantacijas. Paskui patekom į aukštyn kylančias džiungles, nors protarpiais vis pasirodydavo bent kokia čiabuvio grytelė, ant vištos kojų pastatyta, kukurūzų lauko ar vaisinių medžių apsupta. O miško painiava neapsakoma savo tankumu ir vijoklių susipynimu.“  

Prof. Kazio Pakšto penktas laiškas „Draugas“ 1958, birželio 30 d.

Prieš tūkstantį metų klestėjusios Majų civilizacijos pėdsakų šiame krašte gausu – vietovardžiai, rašto pavyzdžiai, piramidės, bet svarbiausia – žmonės, kurie tebepuoselėja protėvių tradicijas ir kultūrą. Majų vardu pavadintas kalnagūbris Belizo pietinėje dalyje, kurio išsišokančios viršūnės primena gaidžio skiauterę, aukščiausia iš jų Viktorijos (1120 m.) yra ir aukščiausias šalies taškas. Gaidžio skiauterė (Cackscom basin) – nacionalinis parkas, kuriame įsikūręs pirmasis Centrinėje Amerikoje jaguarų rezervatas, į jį džiunglių keliuku ir krypuoja mūsų ekspedicijos autobusiukas.

Iki džiunglių važiavome pro prof. K. Pakšto aprašytas apelsinų plantacijas (pampelmusų arba greipfrutų plantacijų nepastebėjome), vergovės laikus menančias ant „vištų kojų“ trobeles, pastatytas ant aukštų polių. Tos trobelės, plantacijos vieniems priminė matytą filmą „Dvylika vergovės metų“, kitiems skaitytą knygą „Dėdės Tomo trobelė“. Kontrastai keitė vienas kitą, kai kur „Dėdės Tomo“ trobeles – prabangios amerikiečių vilos, su nušienauta veja, kiemuose stovinčiais prabangiais džipais. Gyvenvietės išsidėsčiusios palei Sittee upę, kurios žalsvai drumstame vandenyje, ekspedicijos dalyvis Apolinaras pastebėjo krokodilą, bet mes per daug garsiai prisiartinome, roplys nėrė ir daugiau nepasirodė.

Įvažiuojant į nacionalinio parko rezervatą, pasitinka ženklai, kuriuose vaizduojamas jaguaras – Majų kultūroje ypatingai garbinamas gyvūnas, jo atvaizdas vyrauja visoje jų simbolikoje.  Luscile – mūsų vedlys po Belizą, daug menantis ir išmanantis, jam 80 metų, pats vairuoja autobusiuką ir nuolat profesionaliai pasakoja apie viską, kas įdomu ir aktualu šioje šalyje.

Važiuojant rezervato keliuku, Luscile pataria įdėmiai stebėti aplinką – gali bet kurią akimirką prabėgti tapyras, elnias ar net jaguaras, išlipus gerai apsižvalgyti po kojomis, nes gyvačių čia gausu, vien rūšių priskaičiuojama virš 60. Gyvatės prastai mato, bet puikiai jaučia vibraciją, taigi dažniausiai slepiasi.

Džiunglės rezervate pasitinka tvankiu oru, šiltu lietučiu ir įspūdinga augalijos įvairove: aukštyn šaunantys seibos medžiai, priešistoriniai medieniniai paparčiai, keliautojų vertinami limbos ir medvilnės medžiai, įvairiausių rūšių palmės, kaučiukmedžiai, laukiniai ananasai. Visi augalai kovoja vieni su kitais dėl saulės šviesos, veržiasi aukštyn, persipina, tarpsta vieni ant kitų, pina neįtikėtinus gamtos raštus. Medžiuose pūpso termitynai, auga bromelijos, kurios privilioja maliarinius uodus, šie medvarles, o pastarosios gyvates. Taip sukasi gamtos ratas.

Aplankėme įspūdingą Jaučio rifo (Bull reef) krioklį, dauguma smagiai išsimaudė, mūsų kelyje ir žmogaus pėdsakai – prieš daugiau nei 20 metų į džiunglių tankynę nukritęs lėktuvėlis. Įdomu, kiek užtruks, kol gamtoje neliks jo žymių? 

Mes čia tik trumpam užklydę svečiai, norintys praturtinti bei praplėsti savo pažinimo erdves, stebėti, fiksuoti, perduoti kitiems savo patirtį, įspūdžius. Majai džiunglių gėrybes naudoja maistui, medicinai, buities reikmėms, o mums patartina neliesti, kad ir kaip rūpėtų ryškiaspalviai žiedai, įmantrūs augalai.

Diena baigiasi Majų centro gyvenvietėje, kur svetingai priėmė garsi ne tik Belize, bet ir pasaulyje Majų palikuonė Aurora Garcija Sagui. Ji puoselėja Majų protėvių tradicijas, ypatingai maisto gaminimo. Ekspedicijos vedlys Luscile Aurorą pristatė ir kaip patyrusią šamanę. Įdomiausia, kad prieš išvykstant mūsų grupei, šiame kieme apsilankė tukanas – Majų garbinamas paukštis, paprastai nemėgstantis rodytis. Jo skrydis atrodė įspūdingai, tai priėmėm, kaip svetingumo ženklą mūsų ekspedicijai.

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.
CAPTCHA
Šis klausimas skirtas patikrinti, ar esate žmogus ir apsaugoti svetainę nuo nepageidaujamų įrašų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įveskite simbolius iš paveikslėlio.