Balandžio mėn. 14-15 d. didelis būrys – per 50! – geografų draugijos narių išsiruošė į tradicinę kelionę. Šįsyk į Latviją, vakarinę jos dalį – Kuržemę.
Atrodo, apie kaimynus daug žinome, tačiau kai kelionės pradžioje gidas Romas – istorikas ir didelis kelionių mėgėjas – paskelbė viktoriną apie Latviją išgirdę klausimus susimąstėme. Mūsų artimiausia kaimynė 800 kvadratinių kilometrų mažesnė už Lietuvą, tačiau joje gyvena trečdaliu mažiau gyventojų (apie 2,2 mln.), iš jų latviai sudaro tik apie 60 proc. Dar šiek tiek faktų: šalis suskirstyta į 4 regionus – Kuržemę, Vidžemę, Žemgalą, Latgalą; Latvijos pajūrys beveik 5 kartus ilgesnis negu mūsų šalies; aukščiausia Gaizinio kalva Vidžemėje iškilusi beveik 312 m virš jūros lygio (18 metrų aukštesnė už mūsiškį Aukštoją); tautinis paukštis – baltoji kielė, o medžiai – ąžuolas ir liepa; latviai priskaičiuoja apie 12 tūkst. upių ir 2256 ežerus, didesnius nei vienas hektaras; pirmasis rezervatas Moricsaka įkurtas 1912 metais; dabar saugomos teritorijos sudaro apie 14 proc. šalies teritorijos (ši dalis šiek tiek mažesnė negu Lietuvoje).
Kuržemę, į kurią važiuojame, vakaruose skalauja Baltija, o šiaurės rytuose – Rygos įlanka. Šioje Latvijos dalyje klimatas drėgnesnis negu kituose regionuose. Kuršo žemės paviršius nėra toks ryškiai kalvotas kaip kitose šalies dalyse. Kalvos yra iki 80-150 metrų aukščio. Šioje Latvijos dalyje gyvena ir viena iš nykstančių tautų, ugrofinų protėviai – lyviai.
Pirmasis aplankytas Kuržemės miestas – Liepoja. Tai jau daugiau nei 750 metų gyvuojantis, trečiasis pagal dydį Latvijos miestas, kuriame gyvena 86 tūkst. gyventojų. Pakilus į Liuteronų Šv. Trejybės bažnyčios bokštą, apžvelgėme visą miestą, apsuptą gausiais vandenimis – Baltija ir Liepojos ežeru. Paties miesto vaizdas santūrus. Liepoja Latvijoje laikoma roko muzikos miestu, čia vyksta dar sovietmečiu populiariais tapę roko muzikos festivaliai, miesto centre yra muzikantų garbės alėja, kurioje specialiose plokštėse yra garsiausių Latvijos muzikantų delnų atspaudai. Čia pamatėme ir didžiausią Latvijos gitarą, pasivaikščiojome natomis žymėtais maršrutais. Vienas jų vedė į promenadą prie didžiausio gintaro laikrodžio, kuris skaičiuoja kiekvieno turisto laiką, kurį jis dovanoja Liepojai. Vėliau nuvykome į Karostą – buvusį, dar Rusijos imperijos laikais Aleksandro III įsakymu pastatytą karinį jūrų uostą, įsikūrusį Liepojos šiaurinėje miesto dalyje. Karostos įtvirtinimai ilgą laiką buvo vienintelė karinio jūrų laivyno bazė visoje carinėje Rusijoje. Sovietmečiu čia buvo dislokuotas karinis povandeninių laivų laivynas, todėl okupacijos metais Liepoja buvo uždaras miestas. Šiuo metu didžiulė Karostos įtvirtinimų teritorija yra unikalus karinis paveldas ji po truputį pertvarkoma ir pritaikoma turizmui, tačiau vaizdas vis tiek labai nykus, daug apleistų pastatų. Visos šio karinio uosto dalys tarpusavyje buvo sujungtos siauromis geležinkelio linijomis ir unikaliu pakeliamu Kalpakos tiltu, apžiūrėjome šį istorinį technikos paveldą, pakėlimo ir pasukimo mechanizmus. Pro pakeltus šio tilto vartus, kažkada buvo plukdoma galinga karinė technika ir kitą amunicija. Keletas mūsų keliauninkų, sovietmečiu buvę Liepojoje prisiminė, kad anais laikais mieste būdavo didesnis žuvies pasirinkimas negu Palangoje, ar kituose Lietuvos miestuose, todėl žmonės čia vykdavo pirkti.
Kelionę tęsėme pajūriu, mažai apgyvendintomis vietovėmis. Jūrkalnėje pasigrožėjome jūros krantu su 20 metrų aukščio skardžiu. Po to, neilgai trukus atvykome į Ventspilį, miestą prie Ventos upės, kuri prasideda Lietuvoje, Žemaitijoje. Mano pirmoji pažintis su šiuo puikiu miestu prasidėjo seniai, 1963 metų rudenį, spalio mėnesį. Tada iš Vilniaus universiteto, Gamtos mokslų fakulteto buvau paimtas tarnauti į sovietinę kariuomenę, į tankistų mokomąjį dalinį. Kareivinės buvo miesto pakraštyje, prie pušyno smėlėtoje Baltijos jūros pakrantėje. Rudens-žiemos drėgni, smarkūs vėjai, bangų mūša, buvo kasdieniniai kareiviško gyvenimo palydovai. Drėgmė ir vėjai kareivėliams labai įgriso. Ten mus, jaunus vyrus mokė šaudyti, vairuoti tankus, laikytis drausmės, kareiviško gyvenimo gudrybių. Daug laiko skirdavo koviniam rengimui, nes tankų daliniai, ginantis, ar puolant, turi atlikti labai svarbų vaidmenį. Teko laikyti pagrindinį egzaminą – šaudyti tanko patranka, kulkosvaidžiu, pavasarį visas taikintojų batalionas važiavome į didelį poligoną už Rygos prie Garkalnės. Ventspilyje pragyvenau aštuonis mėnesius, tačiau miesto nemačiau, jame pabuvoti neteko ir vėliau, tad labai norėjosi jį aplankyti. Sustojome senamiestyje, prie krantinės.
Ventspilio uostas priskiriamas prie didesnių Baltijos pajūryje, bet turistiniu laivu paplaukioti po uosto teritorijos vandenis nepasisekė, nes dar nebuvo prasidėjęs sezonas. Ventspilis yra ir Latvijos gėlių sostinė, tačiau balandžio mėnesį gėlės dar nežydėjo. Krantinėje – karvių skulptūrų paradas. 32 karvės ,,vaikšto‘‘ jūros pakrante. Aplankėme ir Livonijos ordino pilį – vieną seniausių tvirtovių Latvijoje. Pilis pirmą kartą paminėta 1290 metais. Tai ir oficiali Ventspilio įkūrimo data. Apžiūrėjome turgaus ir Rotušės aikštes miesto laikrodį, rodantį Ventspilio laiką.
Siekiant pristatyti senovines pajūrio žvejų tradicijas, Ventspilyje 1954 metais įkurtas Pajūrio gamtos muziejus. Tai vienintelis Latvijoje žvejybai skirtas gamtos muziejus, su žvejų kaimeliais, klėtelėmis ir vėjo malūnais. Ventspilyje pasirūpinta ir poilsiu šeimoms. Ventspiliečiai didžiuojasi, kad nuo 1999 metų jų paplūdumyje plevėsuoja Mėlynoji vėliava, o tai liudija, kad paplūdimys atitinka tarptautinius aplinkos kokybės standartus, kad čia švarus vanduo, tinkamai sutvarkyta infrastruktūra. Paties paplūdimio plotis siekia net iki 80 metrų. Ventspilyje ir jo apylinkėse daug įdomybių, tačiau per keletą valandų visur pabuvoti neįmanoma.
Kelionę tęsėme jau į krašto gilumą, link Kuržemės „sostinės“ Kuldygos. Tai – Latvijos turizmo perlas, nedidukas, patrauklus Kuržemės miestelis, dar vadinamas Latvijos Venecija. Įdomumiausias, gausius turistus ir menininkus čia vilojantis yra smarkiai išplatėjusios Ventos krioklys. Krioklio plotis net 249 metrai. Latviai sako, kad šis Ventos krioklys pats plačiausias natūralus krioklys Europoje. Žemiau krioklio, dar carinės Rusijos laikais, 1874 m. pastatytas labai gražus raudonų plytų tiltas, tik prieš keletą metų restauruotas. Nakvojome svečių namuose ,,Ventes rumba‘‘, tiesiog krioklio pašonėje. Stebėjome ir grožėjomis į aukštupį plaukiančių žuvų šuoliais norint įveikti krioklį. Hostelio šeimininkas Guntis Freimanis mūsų gausiai grupei užleido net savo šeimos kambarius, nes hostelyje 45 vietos, o mūsų buvo 53. Guntis sakė, kad sezono metu norinčių apsistoti pakanka, o dažniausi sveteliai iš Lietuvos ir Vokietijos. Vasarą erdvioje pievoje Ventos pakrantėje leidžiama nakvoti ir palapinėse.
Ryte apžiūrėjome jaukaus miestelio istorinį centrą. Vietiniai sako, kad nediduko Alekšupytės upeliuko, įtekančio į Ventą dirbtinis krioklys, pats aukščiausias Europoje. Per visą miestelį upelio vaga įrėminta akmenų-betono kiaute, šniokšdama krenta į Ventos glėbį.
Svarbiausiu kelionės tikslu kitą dieną buvo Kolkos ragas. Tai pats šiauriausias, tolimiausias Latvijos šiaurės vakarų taškas, ypatingas tuo, kad šioje vietoje susitinka Baltijos jūros ir Rygos įlankos vandenys. Pirmiausiai aplankėme Kolkos miestelį, kuriame yra latvių tautinės mažumos – lyvių arba lybių – etnokultūros centras. Nedideliame muziejuje surinkti lyvių buities rakandai, istoriniai dokumentai, knygos lyvių kalba, kiti su lyviais susiję eksponatai. Muziejų aprodė ir apie dabartinį lybių gyvenimą papasakojo jų bendruomenės atstovės. Muziejaus puoselėtojos ir tvarkytojos buvo labai patenkintos, kad domimės jų kultūra, papročiais.
Nuvykome ir prie paties Kolkos rago smaigalio. Čia plyti natūralus geltono smėlio krantas, tačiau maudytis pavojinga, nes srovių sūkuriai drąsuolius smarkiai baudžia. Įlankos pakrantė nuklota natūraliai dūlančiais, netvarkomais išverstais medžiais Pasijunti lyg visiškai žmogaus nelankomam kampelyje. Dažnai čia siaučiančios stichijos plauna jūros krantą, nuplauti ir čia buvę vieną iš Europos centrų žymintys akmenys. Galinga audra sugriovė ir buvusį švyturį. Naujasis pastatytas toliau nuo kranto, dirbtinai supiltoje saloje.
Didžioji Kolkos rago dalis priklauso Slyterės nacionaliniam parkui, per kurį pasukome namų link. Pasigrožėję Mėlynaisiais Latvijos ,,kalnais“, Rygos įlankoje nusėta akmenų pakrante, nesustodami važiavome per Roją, Negurę, Jelgavą, kitas vietoves. Stebint per autobuso langą, kraštas atrodė mažai apgyvendintas, laukai mažai dirbami. Grįžtant į Lietuvą per Joniškį, kertant Vidurio Lietuvos lygumas, vaizdas buvo jau buvo šiek tiek kitoks. O gal tiesiog per dvi dienas pasiilgome savo gimtojo krašto?
Kęstutis Turonis
Lietuvos geografų draugijos narys
